Sekminės Šakiuose 2016 m. „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę“ Jn 16,13

Šiais metais Viešpats švęsti Sekmines pakvietė mus į Šakius. Penktadienio vakarą visi iš savų kraštųsugužėjome į Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Viską pradėjome bendruomeninėmis šv.Mišiomis, po jų kartu su šakiečiais pasilikome adoruoti Jėzų Švenčiausiame Sakramente, mėgindami atsakyti į dienos Evangelijos klausimą: ar myli mane? Vėliau šventoriuje susitikome su vietiniais žmonėmis, kurie atsiliepė į vikaro Vitalijaus kvietimą priimti piligrimus keletui dienų į savo namus: atsirado tiek daug geros ir atviros širdies žmonių, kurie panoro mus priimti!

Šeštadienio rytą, prisijungus dar keletui asmenų iš Kauno ir šeimoms iš Jurbarko, kartu nukeliavome į miestelio mokyklą, kur turėjo vykti ryto programa. Pradžioje porose kalbėjomės apie tai, kaip ruošėmės šiam ypatingam laikui, ko tikimės, o galiausiai meldėmės vieni už kitus. Ypatingas laikas – tikrai galėjome jausti, kad Jėzus tarp mūsų. Po to klausėmės s. Faustos mokymo apie Sekmines, jų esmę. Kaip sakė sesuo: Sekminės – tai meilės cunamis, kuris nušluoja nuodėmes ir viską atstato.Turėjome truputį tylos laiko, apmąstymo, ką girdėjome, bei pasidalinimą grupelėse. 

Pavalgę pietus išsiskirstėme į grupeles: vieni turėjo susitikimą su miestelio sutvirtinamaisiais, bandė padėti jiems pasiruošti išpažinčiai; kiti kartu su Šakių tikinčiais bažnyčioje klausėsi s. Faustos mokymo apie Šventosios Dvasios dovaną Bažnyčioje, o drąsiausi ėjo pas miestelio žmones į namus, norėdami užrašyti jų intencijas, kuriomis vėliau meldėmės, bei pakviesti į Susitaikinimo pamaldas bei šv.Mišias. Visi sugrįžę į bažnyčią ruošėmės Sutaikinimo sakramentui ir vigilijosšv. Mišioms. Vakaras tęsėsi su adoracija ir užtarimo malda. Visi norintys galėjo ateiti prie Jėzaus ir atiduoti jam viską, kas slegia širdį. Šventoji Dvasia tą vakarą išsiliejo ramybe ir džiaugsmu – šlovinome Viešpatį iškėlę rankas beveik iki vidurnakčio! Adoracijos laikas truko iki sekmadienio ryto, todėl Jėzus laukė visų norinčių pabūti su Juo bet kurią valandą.

Sekmadienio rytas išaušo su šv. Mišiomis, prieš kurias s.Fausta kartu su Martyna pasidalino patirtimi iš Jaunųjų misionierių akcijos „Padėkime misijai Filipinuose“. Po iškilmingų Mišių šventimo susirinkę parapijos namuose kartu užkandžiavome ir grupelėse dalinomės išgyvenimais iš viso šio laiko. Pabaigoje pasidalinti Sekminių džiaugsmu keliavome į Šakių ligoninę, kur aplankėme sergančius žmones. Visus kvietėme draugemelstisDievo Gailestingumo vainikėlį, o už neturinčius jėgų ateiti meldėmės palatose. Šis stiprus ir giliai jaudinantis laikas su seneliais apvainikavo bendrą mūsų Sekminių šventimą.

Greta Oržekauskaitė

Nuotraukos

 Dalyvių atsiliepimai:

Stengiausi atsižadėti savo planų ir melsti Dievo valios išsipildymo mano gyvenime. Jau kurį laiką gyvenu šiuo noru. Supratau, kad Dievas veikia mūsų gyvenimuose kasdieniškai, švelniai, tereikia truputį kantrybės.Atėjo suvokimas, kad turiu pradėti nuo mažų dalykų, gyventi po vieną dieną, daryti tai, kas šiandien įgyvendinama ir nenusiminti, jog neišeina padaryti daug. Palikti visa kita Dievo valiai.  ​Tomas K

 Visas toks laikas padėjo pažiūrėt į viską labiau iš šalies ir padėjo pamatyt daugiau gyvenimo už kasdienių rūpesčių. Ir niekas neprilygo šlovinimui: kai palikę savo sunkumus ir nesusipratimus kiekvienas savu būdu džiaugėmės Dievu, kas gitara, kas būgnu, kas tylia malda, kas plojimais. Ir buvo aišku, kad kiekvienam yra sava vieta! Ir mažiausiems, kurie po Mišių dar rinko intencijas iš atėjusių žmonių –nukovė mielumu. 

Šitas mūsų laukimas ir susitikimas atgaivino, buvo stotelė kelionėje, oazė, kur pasistiprinau ir gavau jėgų ir naujos vilties keliauti toliau.  Gabrielė

 

Per asmeninę patirtį davė atsakymus į klausimus: kodėl man reikia Dievo? Kaip Jis gydo? Džiaugiuosi išdrįsusi prie Jo artintis ir Jam atverti širdį –  atiduoti kliūtį, kuri buvo atskyrusi mane nuo Dievo meilės seniai praeityje. Supratau, jog Jis kantriai laukė manęs silpnos, norėdamas aptvarstyti mano žaizdas, dovanodamas savo meilę. Nuostabiausia buvo sunkiausiais momentais jausti aplink sklindančią ramybę.Visą šį laiką Dievas vedė švelniai: per adoraciją,svetingus žmones ir dalyvius, užtarimo maldą, išpažintį, šlovinimą, ligonių lankymą. Jis kantriai laukė manęs silpnos, norėdamas aptvarstytu mano žaizdas ir dovanoti savo meilę. Jaučiuosi atradusi viltį, ramybę ir pasitikėjimą.  Regina

 

 Ligoninėje buvo didžiulis žmogaus vertės pajautimas. Jo paprasto ir vienodo buvimo šiame pasaulyje reikšmingumo supratimas. Norėtųsi, kad žmonės, žiūrėdami į seną žmogų, jo visų pirma ne gailėtų, o jį gerbtų, stengtųsi jį suprasti ir juo žavėtųsi. Dėl to, kad jis irgi buvo ir jaunas, ir gražus, ir daug savarankiškesnis, ir tai, ką matome dabar – jo senatvė ir negalia – tikrai nėra viskas, ką jis turi. Lina

 

Važiuodamas į Šakius laukiau kažko ypatingo, ir, manau, tai įvyko, nes mano entuziazmas tikėjimu ir tuo, kad su Dievu viskas įmanoma, buvo paskutiniu metu nuslopintas kasdieninio gyvenimo, bet po Sekminių jaučiuos taip, tarsi buvau pakrikštytas Šventąja Dvasia iš naujo. Norisi šlovint ir skelbti Evangeliją, norisi liudyti kitiems apie Dievą ir būti Šventosios Dvasios įrankiu.
  Visos Sekminės Šakiuose paliko didelį teigiamą įspūdį, bet šlovinimas ir užtarimo malda vakare buvoSTIPRU... :) Visa bažnyčia tiesiog buvo perpildytaŠventosios Dvasios ir Dievo meilės. Labai svarbus pasirodė laikas, kai ėjom į ligoninę, mane tai palietė.  Karolis

 

Būnant svečiuose pas žmones išgyvenau tikrumą, kad nenusipelniau tokio gerumo iš jų, ir negalėjau to suplanuoti, kaip ir daugybės kitų dalykų kasdienybėje, per kuriuos į gyvenimą ateina Dievo meilė. Nėra savaime suprantamo svetingumo. Norėjau lankyti miestelio gyventojus ir melstis kartu. Patyriau abejingumo, atmetimo, pašaipų, taip pat ir šilto priėmimo, o tai taip pat nėra savaime suprantami dalykai. Džiaugiuosi, kad šitaip galėjau vienytis su atmestu ir priimtu Jėzumi.  Mindaugas

 

 Labiausiai Dievo veikimą jaučiau per išpažintį, kurios metu mokiausi nuolankumo ir gavau aiškų atsakymą, kad esu ten, kur man reikia būti. Šlovinimas, kaip ir daugelis jau minėjo, buvo ypatingas! Atrodė, kad Šventoji Dvasia sklandė aplink kiekvieną ir šoko kartu, toks džiaugsmas apėmė! Taip pat labai sujaudino apsilankymas ligoninėje, kad galėjom pajusti bendrystę su tais visais žmonėmis, kartu melstis ir liudyti apie Jėzų ir Jo meilę. Kažkaip uždegė mano širdį ta bendra galutinė mūsų visų stotelė.  Greta

 

Penktadienį vakare Jėzus Evangelijoje klausė „Ar myli mane?“ Neapsivertė liežuvis Jam sakyti: „o taip, Jėzau, Tu matai, kaip labai Tave myliu.“ Bet šeštadienio vakarą viskas pasikeitė. Kodėl? Todėl, kad išdrįsau patarnauti broliams ir seserims užtarimo malda. Besimeldžiant išgyvenau rūpestį dėl kitų (...). Ir Dievas pažadino daug meilės kitiems. Jeigu net mane Dievas pripildo meile, tai kaip labai Jis pats myli, ir kaip labai Jis mumis rūpinasi. Po maldos jaučiau, kad vienintelis būdas, kuriuo aš galiu šiuo metu padėkoti Jėzui už visą Jo meilę ir rūpestį, yra būnant su Juo ir Jam plojant :) Man labai patinka, kai Dievas mano studijas paverčia praktika. Tautvydas

 

Man buvo įspūdinga matyti, kaip Šventoji Dvasia veikia žmonėse. Tai stiprina tikėjimą. Buvo stipru šeštadienį, kai ėjom į misiją. Truputį keista. Sutikom visokių žmonių. Kai kurie tiesiog mandagiai atsisakė bendraut, bet dauguma sutiko. Tikėjaus, kad pasityčios ar ką. Tačiau pamačiau, kad Šakių žmonėms reikia Dievo, jie turi Dievo troškimą. Daugelis bendravo noriai, nuoširdžiai.  Karolina

 

Man visada prie širdies Dievo humoras. Nes dar kartą patyriau, kad laikas, atiduotas Dievui,nepražūna. Atvažiavome su žmona šeštadienį neatsikratę devyndienio įtampos.Nei labai galvojau, kas bus. Nei planavau. O pakliuvau į tarnysčių sūkurį. Evangelizacija lietuje, užtarimo maldos tarnyba tris valandas, kol gerklė išdžiūvo. O rezultatas – gili ramybė sieloj ir šeimoje. Nesusirgau, nors slogavau ir peršlapau evangelizacijos metu, neišsekau ar nusivyliau  užtarimo maldos metu. Dievas svyruojantį palaiko ir moko, patyriau, kad maldos metu yra didžiai galingas Jėzaus vardas. Mindaugas

 

Aš labai laukiau Sekminių ir kartu mačiau, kad beveik nebeturiu jėgų laukti, kovoti, melstis, džiaugtis. Važiavau su tikėjimu, kad Šventoji Dvasia tikrai yra Dvasia Gaivintoja, Guodėja, Sustiprintoja. Turbūt labiausiai užkabino mintis, kad jaunystė yra tam, kad rizikuotume. Provokuoja... Būnant atėjo aiškumas, kad viduj tas sunkumas užvaldė, nes buvau labai susikoncentravusi į save, į savo saugumą, į savo sprendimus. Pavyko nukreipti dėmesį nuo savęs į Dievą ir į kitus žmones. Gera buvo kartu BŪTI: švęsti šv. Mišias, kalbėtis, šlovinti,žaisti, valgyti. Labai džiaugiausi mūsų visų skirtingumu ir kad visi reikalingi, visi turi vietos ir visų reikia. Labai labai atgaivino šlovinimas. Atrodo, tikrai atgaivino mano maldą ir mano kasdienybę.  Joana

 

Kaip ir daugelis, labai laukiau Sekminių: laukiau Šventosios Dvasios atėjimo į mano gyvenimą, mano kasdienybę, darbus, iššūkius. Labiausiai užkabino evangelizavimas gatvėse, šlovinimas ir meilė, kuria buvo pripildytos šios Sekminės. Meilė žmonių, kurie mus priėmė, meilė ir bendrystė visų, kurie dalyvavo. Supratau, kad taip dažnai esame pasislėpę su savo krikščioniškumu, užsidarę sukalbame kokią nors maldelę o išėjus į gatvę niekuo neišsiskiriame iš kitų žmonių, esame tokie pat pikti, paniurę, nemandagūs, šalti. Kur mūsų gyvas tikėjimas, paremtas darbais, o ne žodžiais... Viešpats sako: NEBIJOK. Nebijok išeiti ir liudyti savo kasdienišku gyvenimu, savo šypsena, savo darbais ir darbeliais, kartais tokiais mažais, kad niekas net nepastebės.  Dariusz