Vaikų stovykla „Dievo vaikai – tai viena šeima“

Jau trečius metus iš eilės Šventosios Šeimos namuose (Marijampolėje) vyko Jaunųjų misionierių stovykla „Dievo vaikai – tai viena šeima“. Didelė dalis dalyvių buvo dalyvavę stovykloje pernai, todėl buvo labai lengva „įsivažiuoti“ į mūsų šeimynišką ir paprastą buvimą. Vaikai jau buvo įpratę prie ryto ir vakaro maldos, noriai kasdien šventė Mišias, tvarkėsi namuose, tepė sumuštinius; mokėjo laiku nueiti miegoti ir laiku atsikelti. Sklandžiai vykstant kasdieniams dalykams, gera buvo dalyvauti ir kiekvienoje dienos programos dalyje. Šiais metais stovyklos programą koregavo oras, tiksliau, lietus. Teko atidėti žaidimus lauke, žygį ir pasivaikščiojimus giedroms valandoms, kurių buvo ne tiek ir daug.

Jaunųjų misionierių šūkis: „Viso pasaulio vaikai yra draugai!“ O kad galėtumėm būti draugais, būtinai reikia susipažinti. Todėl šį kartą vaikų grupelės susiskirstė pagal kontinentus. Vaikai susipažino su savo kontinentais, kiekvienas išsitraukė šalį, kurią išmoko surasti žemėlapyje, sužinojo, kiek toje šalyje yra žmonių, ar kokių įdomybių, na, o svarbiausias dalykas: visą stovyklą meldėsi už tos šalies vaikus ir ypač paliestus įvairių socialinių problemų. Per šventąsias Mišias, vakaro maldoje ar kitu metu girdėjosi maldavimai: „Meldžiu už Filipinų vaikus! Meldžiuosi už Meksikos vaikus! Už viso pasaulio sergančius vaikus! Už vaikus karius!“

Vaikai paruošė plakatus apie savo kontinentus, nuspalvino valstybių, už kurias meldėsi, vėliavas ir pristatė kitiems per vakaro programą. Mes buvome misionieriai ne tik malda visam pasauliui, bet ir iš tikrųjų – pirmadienį keliavome į ligoninę, norėjome aplankyti sergančius vaikus, bet dėl infekcijų negalėjome ten lankytis, todėl tiesiog dalyvavome šv. Mišiose ligoninėje, meldėmės už visus tuo metu besigydančius toje ligoninėje ir sergančius pasaulio vaikus, giedojome, klausėmės ligoninės kapeliono kun. Remigijaus Maceinos pasakojimo apie savo tarnystę. Penktadienį lankėme senelių namus, šiltai pasikalbėjome su jais, pagiedojome, įteikėme atvirutes, kurias prieš tai pagaminome ir kuriose kiekvienas vaikas, kaip mokėdamas, parašė seneliui laišką apie tai, kad jis yra labai svarbus žmogus, Dievo mylimas ir vertinamas.

Na, ir artimiausia misijos dalis buvo namuose. Visada atsiranda vaikų, kuriems nepavyskta būti draugiškiems, kurie dar neišmoko būti mandagūs ir atidūs. Vaikai stengėsi laiminti ir atleisti, rašyti šiltus laiškelius į stovyklos paštą tiems vaikams, kad ir jie pajustų daug Dievo meilės.

Antradienį pas mus svečiavosi dailininkas Vytautas Kalinauskas, kuris vaikams vedė keramikos pamokėlę. Kiekvienas galėjo nulipdyti savo darbelį ir jį papuošti. Ketvirtadienį oras žadėjo būti gražus, todėl keliavome pėsčiomis į Liudvinavą, ten dūkome, šventėme šv. Mišias ir pavargę, bet linksmi, parvažiavome namo.

Penktadienį ėjome į policiją susipažinti su pareigūnų darbo aplinka ir pareigomis. Mums parodė areštinę, tardymo kamerą, konvojų, tarnybinį automobilį, ginklus, antrankius; papasakojo apie savo darbą, jo svarbą.

Šeštadienį irgi nelijo, todėl pagaliau galėjome žaisti orientacinį žaidimą. Pagrindinis jo tikslas buvo draugiškai ir vieningai atlikti užduotis: sudėlioti dėlionę, surinkti tikėjimo išpažinimo tekstą, nupiešti stovyklos herbą, sukurti istoriją apie pavaizduotus simbolius, išspręsti kryžiažodį.

Sekmadienį į stovyklos pabaigtuves atvyko tėveliai, kuriems parodėme nuotraukas ir savo padarytus darbelius.

Dėkoju visiems vadovams, dosniai savanoriavusiems stovykloje, ruošusiems valgį, policijai, dailininkui, kunigams, tėveliams, Lietuvių katalikų religinei šalpai, senelių namams, Marijampolės ligoninei, kurių dėka šią savaitę galėjome patirti daug nuostabių, labai tikrų ir prasmingų akimirkų. Kurkime kartu prasmingus dalykus!

Nuotraukos