Rekolekcijų suaugusiems atgarsiai

Keletas liudijimų iš rugpjūčio 12-13d.vykusių rekolekcijų apie krizes ir jų įveikimo būdus:

 „Šios rekolekcijos man tarsi pagalys į ratus (gerąja prasme) mano nuolatiniame bėgime. Tai sustabdytas laikas atsigręžti į Dievą, į save – kaip gyvenu, ką veikiu, kam švaistau savo laiką...“

 „Mane labai įkvėpė suvokimas, kad žmogaus gyvenime visada yra išeitis ir kad krizė gali būti kelias į brandumą“.

 „Rekolekcijos tikrai padėjo gilinti pasitikėjimą Dievu. Nenoriu, kad mano gyvenime toliau būtų tiek nusivylimo ir egoizmo. Prašau Dievo, kad jis visus mano negatyvizmus padėtų perkeisti į tikrąsias vertybes“.

 „Kai atėjau į rekolekcijas apie krizes, maniau, jog šiuo laikotarpiu tikrai jų neturiu. Bet būdama čia suvokiau, jog esu lėtinėje krizėje, kad tiesiog apsimetu, jog man viskas gerai, kad bandau viską įveikti viena pati, neieškodama jokios pagalbos. Būtent dėl to susiformavo dabartinis mano elgesys, mano uždarumas, širdies kietumas. Bet čia gavau ir viltį. Kad ir kokia mano širdis būtų vargšė, ateina Jėzus ir į mano varganą širdį įdeda savo mylinčią širdį“.

 „Per pratybas, kviečiant Šventąją Dvasią ateiti į mūsų gyvenimą, tiesiog pajutau, kaip Jos šviesa pervėrė visą mano būtį, pajutau, kad Dievas visada buvo su manimi, tik aš jo nemačiau ir juo nepasitikėjau. O per adoraciją, patyrusi ramybę ir lengvumą, suvokiau, kodėl nepasitikiu Dievu.“

 „Būnant vienumoje ir vėliau kartu meldžiantis į Šventąją Dvasią, išryškėjo vaizdas manyje esančios puikybės, arogancijos ir cinizmo. Viešpats man kalbėjo, kad per šiuos dalykus daug ko nematau. Pasidarė negera ir apėmė nerimas, kad tikrai to neįveiksiu. Bet mokymai apie žingsnelius, viltį, ypač malda į Šventąją Dvasią, Šv. Rašto meditacijos, rožinis sudėstė viską į vietas  ir atnešė gilią ramybę. Žinau, kad tas puikybės, arogancijos, cinizmo spyglys dar durs, bet tai akstinas glaustis prie Viešpaties Jėzaus“.