Pasidalinimas iš vidinio išgydymo rekolekcijų

2017 metų rugpjūčio 11-12 dienomis Marijampolėje Šventosios Šeimos namuose vyko vidinio išgydymo rekolekcijos. Štai keletas pasidalijimų:

 „Per rekolekcijas supratau, jog Dievas mane be galo myli. Esu Jo dukra, mylimas vaikas. Tėvai, mane auklėdami darė klaidų, bet aš visada dėl visko kaltinau tik save. Aiškiai suvokiau, kad tai ne mano kaltė, kad tai tėvų problema. Per dvasines pratybas atleidau sau netobulumus ir pajutau sau meilę. Supratau, kad Dievas mane myli tokią, kokia esu. Priimti save labai padėjo pratyba, kur žvelgiau į savo vaikystės nuotrauką ir stengiausi joje pamatyti gyvybingą, nuostabų vaiką. Taip pat daug padėjo laiškų rašymas savo vidiniam vaikui.

Dažnai nesuvokdavau iki galo, kas yra nuolankumas. Pasirodo nuolankus žmogus žino savo ribas, jas gerbia ir moka su meile pasakyti „ne“, geba kitam sakyti tiesą“.

 

„Meditacijos metu atėjo suvokimas, kad ESU DIEVO DUKRA – argi tai ne daugiau negu būti tik „kažkieno“ dukra? Tegul biologinis tėvas manęs nelaukė, nenorėjo ir nemylėjo, bet VIEŠPATS džiaugėsi mano gimimu – štai tokiu suvokimu buvau apdovanota meditacijos metu. Ačiū, Tėve! Patyriau Dievo malonę per Atgailos sakramentą. Dievas geras ir gailestingas, Jis man atleidžia mano nuodėmes. Kokia dovana suprasti, kad tavo nuodėmės atleistos!“.

 

 

Per rekolekcijas buvo užduotis parašyti laišką mažajam savo vidiniam vaikui. Kita pratyba buvo parašyti  atsakymą nuo mažojo vidinio vaiko. Taigi Rasos rašė Raselėm, Jonai Jonukams ir pan.

„Kviečiant Šventąją Dvasią jaučiau, kaip tirpsta ledas nuo mano širdies ir bėga ašaros. O kai rašiau mažam savo vaikui laišką, tai net apsižliumbiau, tiek daug meilės norėjau jam perduoti.“

 

„Mano gimimo liudijime vardas buvo parašytas mažybine forma: Daivutė. Nenorėjau visą gyvenimą būti mažu vaiku, todėl, atėjus laikui išsiimti pasą, iš raidės „u“ padariau „a“ ir panaikinau galūnę. Taip tapau Daiva. Daug džiaugsmo tai nesuteikė ir brandos nepridėjo... Suaugusi dažnai sau užduodavau klausimą: aš Daiva ar Daivutė? Juk Šventajame Rašte vardas toks svarbus...Jaučiausi praradusi savo tapatybės dalį. Vis galvodavau, kad taip ir nežinau, kas aš esu... Šių rekolekcijų metu Daivutė „susitiko“ su Daiva. Didžiam mano nustebimui Dievas apšvietė ir parodė, kad jos abi ir esu aš! Patyriau ramybę ir Dievas pašalino tapatumo problemą... Šlovė Viešpačiui, labai dėkoju Jam!“