Įspūdžiai ir Dievo patirtis iš vidinio išgydymo rekolekcijų

„Labai stipriai veikė ir kalbėjo malda už kaimyną: kuo labiau stengiausi už kaimyną melstis, tuo labiau jaučiau, kad tuštėja mano vidus ir nieko nebelieka, tarsi viskas valosi, nors gi meldžiausi už kitą, ne už save. Tai stiprus išgyvenimas ir mane labai palietė. 

Visai nauja patirtis – Viešpaties šlovinimas už savo skausmus, bėdas, negandas. Dėkojau Dievui už pačius skaudžiausius ir sunkiausius dalykus. Tai „super“ jausmas, užpildęs visą širdį ir dar daugiau. Visa širdimi pajaučiau Dievo planą man.

Labai sukrėtė mano vidų ir laiško rašymas savo vidiniam mažajam „aš“. Negalvojau, jog esu taip stipriai sužeista. Vyko audra mano viduje, tarsi „rovė medžius“. Palengvėjimas įvyko tada, kai parašiau laišką savo mažajam „aš“. Tai buvo durų atvėrimas į save, susitikimas su savimi – sunkus, bet tuo labai džiaugiuosi.

Kitas labai palietęs dalykas – meditacija apie kūdikystę. Sunku tai aprašyti žodžiais. „Nusikėlimas“ į vaikystę palietė, jaučiau, kad ten ir esu, net kvapus vaikystės jutau, taip viskas artima ir tikra. Buvo nejauku, pasitiko baimė, norėjosi bėgti, bet tada mano didysis „aš“ stipriai apkabino vidinį vaiką ir pasidarė ramu, šilta, jauku. Aš laiminga.

Nuostabi patirtis užtarimo maldoje. Ačiū Tau, Jėzau“.

„Per rekolekcijas mokymų metu supratau, kokia esu emociškai sužeista, kiek daug turiu vidinių žaizdų. Kartu su išplaukiančiomis baimėmis ėjo neapsakoma ramybė. Gal dėl to, kad buvo galima gydytis malda ir Viešpaties šlovinimu. Supratau, kad net už tokį Dievo planą, palikusį vaikystėje tam tikrų nuoskaudų, galiu iš visos širdies dėkoti ir šlovinti Viešpatį. Vaikystėje patirtos žaizdos, nuoskaudos, baimės, keliančios vidinę įtampą, gali būti išgydytos. Šis suvokimas dar labiau skatino artėti prie Dievo, melstis ir šlovinti. Fizinis skausmas, kankinęs ateinant, „rimo“, sužinojus kančios vertę, kad netgi kančia galima šlovinti Dievą, Jaučiau, kaip su suvokimu ateina džiaugsmas bei ramybė. Norėjosi kartoti ir kartoti: „Šlovė Tau, Viešpatie“...

Vidinė būsena ir jausmai keitėsi, klausantis mokymo apie sužeistą mažąjį „aš“. Iškilo įvairios situacijos, patirtos vaikystėje. Supratau, kaip giliai buvau sužeista, atėjo suvokimas, iš kur tiek turiu baimių ir nesaugumo. Laiške mažajam vidiniui vaikui tiesiog liejosi žodžiai: „nebijok, aš tavęs daugiau niekada nepaliksiu“. Akyse kaupėsi ašaros, o gerklėje buvo gumulas. Norėjosi, kad mažasis mano „aš“ suprastų, jog juo tikrai pasirūpinsiu, kad jis jausis saugus kiekvieną akimirką. Tai dar labiau iškilo meditacijoje. Suvokiau, kokia begalinė globa ir saugumo jausmas reikalingas mano mažajam „aš“.

Užtarimo maldoje ašaros riedėjo, bet jaučiau vidinį išsilaisvinimą, tarsi lūžtantį ledą ir tirpstantį nesaugumo bei baimės jausmą. Palaipsniui užliejo ramybė ir palaima. Dėkojau Viešpačiui už ašarų malonę ir vidinę ramybę, už šią neįkainojamą dvasinių malonių dovaną.“